Autobusas judėjo lėtai, lyg nenorėdamas pažadinti ryto.
Langai buvo lengvai aprasoję. Už jų – pilkas miestas, dar ne iki galo pabudęs.
Šaligatviais žmonės ėjo susisupę į paltus, laikydami rankose kavos puodelius, tarsi mažas asmenines šilumos salas.
Viduje buvo šilta. Ir tylu.
Tik variklio dūzgimas, kartais – stabdžių šnypštimas. Ir balsai. Tokie, kurių nenori girdėti, bet girdi.
Jie sėdėjo priekyje, dešinėje pusėje. Ne arti, bet pakankamai, kad pokalbis pats rastų kelią.
Jis sėdėjo prie lango. Rankos sukryžiuotos, nykščiai nervingai judėjo vienas per kitą. Ji – arčiau praėjimo. Nugara tiesi, žvilgsnis tiesus.
– Tu rimtai dabar? – ji pasakė tyliai, bet žodžiai buvo kieti, lyg akmenukai.
Jis ne iš karto atsisuko. Pirmiausia trumpam užmerkė akis, lyg bandydamas susirasti tinkamą atsakymą.
– Ką turi omeny? – paklausė.
– Tu taip kalbi, lyg aš čia kažką blogo padariau.
Autobusas švelniai pasviro į posūkį. Saulė trumpam įkrito pro langą, perbėgo per jų veidus ir dingo.
– Aš tik pasakiau, kad pavargau, – ramiai atsakė jis.
Ji nusijuokė. Trumpai.
– Matai? Vėl aš kalta.
Jis pasimetė.
– Aš nesakiau, kad tu kalta.
– Bet taip skamba.
Jis nutilo. Pažvelgė į savo atspindį lange. Ten sėdėjo kažkas, kas jau pradėjo abejoti savo žodžiais.
Skola…
Kavinė kvepėjo skrudintomis pupelėmis ir saldžiais kepiniais. Už lango lijo – smulkiai, beveik nepastebimai, bet pakankamai, kad žmonės skubėtų.
Jis atėjo anksčiau. Užsisakė kavą. Laukė.
Kai ji įėjo, nusiėmė paltą ir atsisėdo priešais jį taip, lyg tęstų pokalbį, kuris niekada nesibaigė.
– Man atrodo, vakar mes tiesiog nesusikalbėjom, – pradėjo jis atsargiai.
Ji maišė kavą ilgiau, nei reikėjo.
– Tu visada taip sakai, kai prisidirbi.
Jis pakėlė akis.
– Aš neprisidirbau.
– Tai aš prisidirbau?
Tarp jų liko tylos tarpas. Lyg tuščias stalas, ant kurio niekas nepadeda rankų.
– Aš to nesakiau…
– Bet taip išeina.
Jis pajuto, kaip kažkas viduje suglemba. Kažkas, kas vakar dar buvo tvirta.
– Gerai… jei įžeidžiau, atsiprašau.
Jis ištarė tai tyliai. Tarsi skolą, kurios nesupranta.
Gynyba…
Namie vakaras buvo per tylus
Šviesa iš televizoriaus mirgėjo ant sienų, bet niekas jo nežiūrėjo.
– Tu sakei, kad aš „per stipriai reaguoju“, – ji pasakė, neatsisukdama.
Jis stovėjo virtuvėje, rankoje laikė puodelį, kuris jau seniai buvo tuščias.
– Aš sakiau, kad situacija gal ne tokia didelė…
– Ne. Tu sakei, kad aš per stipriai reaguoju.
Jis sustingo.
Jis prisiminė vakar. Prisiminė savo žodžius. Bet dabar jie skambėjo kitaip.
– Gal… gal ne taip norėjau pasakyti.
– Matai? Tu net nebežinai, ką sakai.
Ir dabar jis jau nebesprendė situacijos.
Jis gynė savo atmintį.
Normaliai…
Po kelių dienų jis pradėjo galvoti prieš kiekvieną sakinį.
Ne todėl, kad norėjo būti geresnis.
O todėl, kad nenorėjo suklysti.
– Tu vėl tylus, – ji pasakė, žiūrėdama į telefoną.
– Tiesiog galvoju, kaip geriau pasakyti…
– Su tavim nebeįmanoma normaliai kalbėt.
Jis linktelėjo.
Žodis „normaliai“ skambėjo kaip kažkas, ko jis jau nebesupranta.
Problema…
Vieną vakarą jis sėdėjo vienas.
Kambaryje buvo prietema. Tik ekranas apšvietė jo veidą.
Jis rašė žinutę.
„Gal aš tikrai per stipriai reaguoju…“
Ištrynė.
Parašė iš naujo:
„Atsiprašau, jei…“
Sustingo.
Ištrynė.
Padėjo telefoną.
Ir pirmą kartą tyliai sau pasakė:
– Aš net nežinau, ar čia aš esu problema.
Žodžiai pakibo ore. Niekas jų neišgirdo.
Autobusas vėl judėjo tuo pačiu maršrutu. Tas pats miestas. Tie patys žmonės. Tos pačios stotelės.
Tik jis jau sėdėjo kitaip. Šiek tiek labiau susigūžęs. Šalia sėdėjo kita moteris. Kalbėjo telefonu.
– Supranti, jis viską priima per jautriai, – sakė ji. – Aš tik bandau jam paaiškinti.
Jis trumpam pažvelgė į ją. Ir vėl nusisuko į langą.
Langas atspindėjo ne tik miestą. Ir ne tik jį.
Žmogus nesugriūna iš karto.
Kartais jis ištirpsta.
Po vieną pokalbį.
Po vieną atsiprašymą.
Po vieną abejonę.
Kol vieną dieną lieka tik klausimas: kada viskas tapo jo kaltė?
