Sirijos ateitis tebėra vienas aktualiausių klausimų Artimuosiuose Rytuose. Daugiau nei dešimtmetį trunkantis pilietinis karas, užsienio intervencija ir vidinis susiskaldymas paliko šalį griuvėsiais. Assado režimo žlugimas 2024 m. gruodį – ilgai įsivaizduotas kaip šalies atgimimo pradžia – neišsprendė Sirijos problemų. Vietoj to, tai jų padaugino. Šiandien Sirija yra susiskaldžiusi viduje ir vis labiau tampa konkuruojančių regioninių galių mūšio lauku. Po Assado žlugimo Rusijos įsitraukimas sumažėjo, o kiti veikėjai suaktyvino savo vaidmenis. Izraelis išplėtė savo antskrydžius giliai Sirijos teritorijoje, o Turkija ir toliau tvirtina save šiaurėje. Abu mano, kad Sirija yra svarbiausia jų nacionalinio saugumo dalis, tačiau jų tikslai skiriasi: Izraelis teikia pirmenybę silpnai ir susiskaldžiusiai Sirijai, nesugebančiai jai kelti grėsmės, o Türkiye primygtinai reikalauja išsaugoti Sirijos teritorinį vientisumą, vadovaujamą centrinei valdžiai Damaske, kad būtų užkirstas kelias autonominio kurdų regiono, galinčio įkvėpti separatizmą jos pačios sienose, iškilimui.
Už šių geopolitinių konkurencijų slypi gilesnis iššūkis: sukurti politinę tvarką, kuri galėtų prisitaikyti prie Sirijos įvairovės. Šalyje gyvena arabai, kurdai, turkomanai, drūzai, alavitai ir kitos grupės, kurių kiekviena turi skirtingą istoriją ir siekius. Izraelis kartais bandė sustiprinti mažumų nepasitenkinimą siūlydamas paramą tokioms grupėms kaip kurdai ir drūzai. Kita vertus, Turkija pirmenybę teikė centrinės valdžios stiprinimui, kartu sumenkindama mažumų teises. Nė vienas požiūris nesprendžia tikrojo klausimo: kaip Siriją galima atkurti kaip valstybę, kurioje visos bendruomenės jaustųsi saugios ir atstovaujamos?
Idėja atkurti Siriją kaip galingą, centralizuotą, arabų dominuojamą valstybę pagal stiprią konstituciją yra nereali. Bent trys pagrindinės priežastys iliustruoja kodėl. Pirma, mažumų grupės, tokios kaip kurdai, jau seniai siekia autonomijos arba nepriklausomybės. Remiami besikeičiančios tarptautinės paramos, ypač iš Jungtinių Valstijų Obamos metais ir vėliau, Sirijos kurdai įsitvirtino šiaurės rytuose. Jie lengvai neatsisakys savo laimėjimų. Bet koks susitarimas, atimantis reikšmingą savarankiškumą, rizikuoja žlugti ir atsinaujinti smurtiniam konfliktui.
Antra, naujasis Damasko režimas praeityje nesugebėjo apsaugoti mažumų. Griežtos linijos sunitų frakcijos nusitaikė į alavitas, drūzus ir kitus kaip atsimetėlius. Grįžimas prie konsoliduotos ir centralizuotos valdžios negarantuoja, kad tokiam smurtui bus užkirstas kelias. Daugeliui mažumų pasitikėjimas centrine valstybe jau žlugo.
Trečia, iš viršaus primesta konstitucija retai būna sėkminga visuomenėse, kurioms būdingas gilus nepasitikėjimas. Naujoji centrinė Damasko valdžia neparodė galimybės parengti dokumento, kurį visos bendruomenės priimtų vienodai. Mažumų teisių ignoravimas arba sumenkinimas gali sukelti tolesnį nestabilumą ir konfliktus. Trumpai tariant, senojo modelio atkūrimas naujai vadovaujant taikos neatneštų – atkurtų sąlygas, kurios pirmiausia kurstė karą.
Alternatyva unitarinei valstybei – susiskaldymas – kelia dar didesnę riziką. Sirijos padalijimas į atskiras valstybes gali dar labiau destabilizuoti regioną. Dėl to bent dalis po Sirijos buvusių subjektų liktų visam laikui silpni, pažeidžiami užsienio manipuliacijų ir linkę į naujus konfliktus. Kadangi Sirijos bendruomenės yra labai susimaišiusios, šalies padalijimas beveik neabejotinai sukeltų masinį perkėlimą ir smurtą. Pasidalijimas taip pat destabilizuotų kaimynines šalis, kurstydamas separatistinius judėjimus ir tarpvalstybinę įtampą. Užuot išsprendusi Sirijos problemas, ji paliktų silpnų valstybių, atvirų išorės įtakai ir vidiniams konfliktams, chaosą.
Atsižvelgiant į šias realijas, federalizmas iškyla kaip vienintelė perspektyvi galimybė naujajai Sirijai. Federalizmas yra vienintelis susitarimas, galintis išsaugoti Sirijos teritorinį vientisumą ir kartu suteikti reikšmingą autonomiją įvairioms jos tapatybės grupėms. Pagal tokį susitarimą arabai, kurdai, turkomanai, drūzai ir alavitai galėtų valdyti savo regionus, valdyti vietinius išteklius ir saugoti savo kultūrinę bei religinę tapatybę, o pagal bendrą konstituciją likti susieti su centrine valdžia. Tai pasiūlytų vienybę be vienodumo – išlaikyti šalį vientisą, pripažįstant jos įvairovę.
Federalinės sistemos būna įvairių formų – simetriškos, kai visi regionai turi vienodas galias, ir asimetrinės, kai kai kurie regionai turi didesnę autonomiją. Sirijai reikėtų derėtis dėl savo modelio, tačiau pagrindinis principas paprastas: kiekviena grupė turi turėti realų valstybės akcijų paketą ir balsą formuojant savo ateitį.
Federalizmas taip pat sumažintų paskatas smurtauti. Kai grupės jaučiasi saugios dėl savo autonomijos, jos mažiau linkusios kovoti už nepriklausomybę. Tuo pačiu metu centrinė vyriausybė Damaske išlaikytų gynybos, užsienio politikos ir ekonomikos koordinavimo valdžią, užtikrinant, kad Sirija išliktų suvereni veikėja pasaulinėje arenoje.
Federalizmas dar labiau garantuotų apsaugą pažeidžiamoms grupėms, kurios gyveno grėsmėje. Vietos savivalda leistų mažesnėms bendruomenėms, tokioms kaip alavitai ir drūzai, apsisaugoti nuo centrinių represijų ir ekstremistinio smurto. Kai grupės jaučiasi saugios namuose, jos mažiau linkusios ieškoti išorinės apsaugos. Tai susilpnintų išorės veikėjų – Izraelio, Turkijos, Irano ar kitų – gebėjimą išnaudoti vidinį susiskaldymą. Federalinė konstitucija taip pat galėtų uždrausti regionams kviesti užsienio karines pajėgas, taip sustiprinant nacionalinį suverenitetą.
Be to, federalizmas skatintų konstitucinę pusiausvyrą ir ekonominį teisingumą tarp įvairių Sirijos grupių. Bendrai parengtai federalinei konstitucijai reikėtų sutarimo, užtikrinančio vienodas teises visiems. Skirtingai nei anksčiau, kai taisyklės buvo įvestos iš viršaus, federalizmas reikalavo kompromisų. Ekonominiu požiūriu tai leistų regionams valdyti savo gamtos išteklius, kartu prisidedant prie platesnio valstybės kūrimo, skatinant savarankiškumą ir bendrą atsakomybę. Tai sumažintų pasipiktinimą, kad viena grupė išnaudoja kitos turtus.
Sirija nėra viena, susidūrusi su tokiomis dilemomis. Federalizmas padėjo kitoms susiskaldžiusioms visuomenėms išlaikyti taiką, kartu prisitaikant prie įvairovės. Kaimyninis Irakas, susidūręs su panašiais iššūkiais, pateikia netobulą, bet naudingą pavyzdį: kurdų regionas šiaurėje turi autonomiją, tačiau išlieka Irako valstybės dalimi, sumažindamas didelio masto konflikto su Bagdadu riziką. Bosnija ir Hercegovina, sudaryta pagal Deitono susitarimą 1995 m., pasinaudojo federaliniais susitarimais, kad užbaigtų niokojantį karą ir užkirstų kelią atsinaujinusiam smurtui labai susiskaldžiusioje visuomenėje. Indijos federalinė sistema taip pat parodo, kaip daugybė kalbinių, religinių ir kultūrinių grupių gali sugyventi vienoje valstybėje, nepaisant didelės vidinės įvairovės. Nors nė vienas iš šių modelių nėra tobulas ir kiekvienas turi savo silpnybių ir iššūkių, palyginti su centralizuotu autoritarizmu, chaosu ar padalijimu, federalizmas išlieka geriausia Sirijos viltimi.
Skeptikai pagrįstai tvirtintų, kad federalizmą per sunku įgyvendinti Sirijoje, nes pasitikėjimas tarp grupių menkas, smurtas išlieka, o užsienio jėgos tebėra giliai įsitraukusios. Baimė, kad federalizmas gali tapti žingsniu link padalijimo, nėra visiškai be pagrindo, nors Damasko režimas jau seniai priešinosi decentralizacijai kaip grėsmei jo suverenitetui. Nepaisant to, dėl šių kliūčių federalizmas tampa ne toks reikalingas, o skubesnis. Pagrindinė užduotis yra sukurti paskatas visoms grupėms: mažumoms turi būti užtikrinta autonomija, o centrinė valdžia turi išlaikyti pakankamai galios, kad išliktų stipri, veiksminga ir teisėta.
Šiandien Sirijos tragedija ta, kad jos turtinga įvairovė tapo silpnumo, o ne stiprybės šaltiniu. Naujoji al-Sharaa vyriausybė, kuri pradėjo eiti pareigas 2025 m. sausio mėn., nesugebėjo prisitaikyti prie pliuralizmo ir kurstė represijas prieš kai kurias mažumas. Nei grįžimas prie centralizuoto autoritarizmo, nei nusileidimas į padalijimą neatneš taikos Sirijos žmonėms. Tik federalizmas siūlo realų kelią į priekį – Siriją, kuri išlieka vientisa, gerbiant savo žmonių tapatybę ir siekius.
Jei sirai galės sukurti federacinę valstybę su tvirtomis konstitucinėmis garantijomis, jie ne tik užbaigs smurto ciklą, bet ir sukurs sambūvio modelį Artimuosiuose Rytuose. Regione, kurį pernelyg dažnai apibūdina susiskaldymas ir konfliktai, Sirija gali tapti vienybės per įvairovę pavyzdžiu. Įvesti federalizmą Sirijoje nebus lengva, tačiau tarptautiniai tarpininkai gali atlikti pagrindinį vaidmenį, kad tai būtų kompromisas, kuris naudingas visiems, o ne pergalė kai kuriems. Sirijos pasirinkimas turi būti aiškus: kartoti praeities klaidas arba priimti federalizmą kaip naujos ir įtraukiančios Sirijos pamatą.
Tolesnis skaitymas apie el. tarptautinius santykius
