Magnis yra vienas iš tų makroelementų, apie kurio poveikį dažniausiai nė nesusimąstome, nors jis dalyvauja beveik visose pagrindinėse organizmo funkcijose.
Šiame straipsnyje pateiksime net keturis mažiau žinomus faktus, kurie padės geriau suprasti magnio svarbą organizmui.
Magnio poreikis didėja susidūrus su stresu
Simpatinės nervų sistemos aktyvacija sukelia staigų adrenalino ir kortizolio išsiskyrimą, o šie hormonai keičia inkstų kanalėlių darbą taip, kad magnis yra prasčiau reabsorbuojamas ir greičiau pasišalina su šlapimu.
Tuo pat metu organizmas pereina į intensyvesnį energijos mobilizavimo režimą – ATP gamyba ir sunaudojimas spartėja. Deja, ATP tinkamai funkcionuoja tik kartu su magniu. Taigi didėjantis ATP srautas reiškia, kad ląstelėms reikia daugiau magnio, nes be jo energijos apykaita negali vykti stabiliai.
Dėl adrenalino dalis magnio yra išstumiamas iš ląstelių į kraują, todėl kraujyje matomas laikinas pakilimas, kurį inkstai interpretuoja kaip perteklių ir dar sparčiau pašalina. Taigi atsiranda tam tikras „užburtas ratas“: ląstelėms reikia daugiau magnio dėl pagreitėjusios energijos apykaitos, o inkstai tuo pat metu jį šalina sparčiau nei įprastai.
Teigiama, kad net trumpalaikis stresas gali sumažinti šio mineralo atsargas organizme, o ilgalaikis – sukurti nuolatinį trūkumą.
Magnis reguliuoja melatonino gamybą
Magnis yra vienas iš pagrindinių elementų, palaikančių stabilų nervų sistemos darbą, todėl jis tiesiogiai veikia ir melatonino gamybą. Šis miego hormonas gaminamas kankorėžinėje liaukoje.
Vakare, kai organizmas ruošiasi poilsiui, mūsų organizme melatonino padaugėja. Šiam procesui reikalingas pakankamas magnio kiekis. Magnis padeda nervų sistemai pereiti iš aktyvumo į ramybės būseną.
Kai nervų sistema nurimsta, kankorėžinė liauka gali pradėti stabiliai gaminti miego hormoną. Susidūrus su magnio trūkumu, smegenų aktyvumas išlieka per aukštas, nervų sistema būna labiau įsitempusi, todėl melatonino sintezė slopinama. Tai lemia vėlesnį užmigimą, dažnus prabudimus naktį, prastesnę miego kokybę.
Magnis palaiko kalcio pusiausvyrą organizme
Magnis ir kalcis ląstelėse veikia skirtingai. Kalcis duoda signalą pradėti veiksmą – dėl jo raumenys susitraukia, kraujagyslėse kyla įtampa, stiprėja nervinių impulsų perdavimas. Magnis atlieka priešingą funkciją: jis atpalaiduoja, slopina perteklinį aktyvumą ir grąžina sistemą į ramybės būseną.
Abiejų elektrolitų pusiausvyra organizmui itin svarbi, nes kalcis savaime linkęs būti „pernelyg aktyviu“. Jei magnio trūksta, kalcio signalai ląstelėse tampa per stiprūs, pvz., raumenys lieka įsitempę ilgiau, kraujagyslės sunkiau atsipalaiduoja, nervų sistema veikia chaotiškai.
Jei magnio pakanka, kalcis naudojamas tik tada, kai jo tikrai reikia. Tai padeda palaikyti normalų širdies ritmą, stabilų kraujospūdį, mažesnę raumenų įtampą ir subalansuotą nervų sistemos veiklą.
Magnis užtikrina normalų insulino receptorių veikimą
Insulino veikimas paprastai prasideda nuo to, kad jis prisijungia prie receptoriaus ląstelės paviršiuje, o receptorius turi aktyvuoti vidinę signalų grandinę. Tam, kad ši grandinė įsijungtų, reikalingas magnis.
Jis stabilizuoja receptoriaus struktūrą ir įgalina fermentus, kurie perduoda signalą į ląstelės vidų. Kai magnio trūksta, receptorius priima insuliną, bet vidinis signalas susilpnėja. Tai reiškia, kad ląstelė neaktyvina reikiamų baltymų, gliukozės pernašos kanalai neatsidaro pakankamai, o cukrus lieka kraujyje.
Organizmas į tai reaguoja didindamas insulino gamybą. Taip formuojasi rezistencija – nors ląstelės „mato“ insuliną, jos neatsako, nes magnio trūkumas trikdo signalų perdavimo mechanizmą.
