Tarptautinių organizacijų ataskaitose Lietuvos ekonomika paprastai giriama tiek dėl ypatingos ekonominės plėtros sėkmės, tiek dėl jos atsparumo. Kartu su pagyrimais dėl ekonomikos augimo, ataskaitose taip pat nerimaujama dėl didelio nelygybės lygio. Tačiau už šių teisėtų nuogąstavimų slypi niuansuota mažėjančios darbo užmokesčio nelygybės istorija, kurią atskleisti padeda Lietuvos banko tyrimai.
Jose Garcia-Louzao, Lietuvos banko Ekonomikos departamento Taikomųjų makroekonominių tyrimų skyriaus vadovas
Pastarųjų metų Lietuvos banko tyrimai buvo skirti darbo užmokesčio nelygybės dinamikai apibūdinti, naudojant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos („Sodra“) mikroduomenis. Jie rodo, kad darbo užmokesčio nelygybė, vertinama pagal darbo užmokesčio skirtumus, nuo 2000 iki 2025 m. gerokai sumažėjo.
Kaip paaiškinti šią tendenciją? Tam įtakos turėjo keletas veiksnių, tačiau LB tyrimai rodo, kad didžiausią įtaką darė minimaliojo darbo užmokesčio politika ir rinkos dinamika.
Lietuvos Vyriausybės minimaliojo darbo užmokesčio didinimą naudoja kaip priemonę mažiausiai uždirbančių darbo užmokesčiui didinti. Nors minimalusis darbo užmokestis mechaniškai didina darbo užmokestį darbuotojams, dirbantiems žemiausioje atlyginimų pasiskirstymo dalyje, LB tyrimai rodo, kad jo poveikis apima ne tik minimalųjį darbo užmokestį gaunančius darbuotojus. Visų pirma tai gali sukelti spaudimą didinti darbo užmokestį nes darbdaviai, siekdami išlaikyti darbo užmokesčio hierarchiją ir pritraukti kvalifikuotų darbuotojų, koreguoja didesnės dalies darbuotojų darbo užmokestį. Taigi, norint kiekybiškai įvertinti minimaliojo darbo užmokesčio poveikį darbo užmokesčio nelygybei, reikia atsižvelgti į abu veiksnius.
LB analizė rodo, kad minimaliojo darbo užmokesčio padidinimas gali paaiškinti apie 35 proc. darbo užmokesčio nelygybės sumažėjimo, kai atsižvelgiama į tiesioginį ir netiesioginį poveikį. Svarbu tai, kad galutinis poveikis nelygybei gali būti šiek tiek didesnis, nes minimaliojo darbo užmokesčio padidinimas taip pat gali padėti sumažinti „vokeliuose“ mokamą atlygį – t. y. darbo užmokestį, mokamą už oficialios socialinės apsaugos sistemos ribų. Naujausi Latvijoje ir Vengrijoje atlikti tyrimai rodo, kad darbdaviai yra linkę reaguoti į tai ir nedeklaruojamą darbo užmokestį įforminti taip, kad jis atitiktų naują minimaliojo darbo užmokesčio lygį.
Be minimaliojo darbo užmokesčio politikos, LB tyrime nustatytas dar vienas svarbus veiksnys, susijęs su 2004 m. įstojus į ES atsiradusiomis ekonominėmis tendencijomis. Viena vertus, masinė migracija į Vakarų Europą gerokai sumažino darbo jėgos skaičių Lietuvoje. Kita vertus, ekonominės galimybės Lietuvoje skatino naujų įmonių atėjimą. Dėl to darbo rinka tapo įtempta, nes daugiau įmonių varžėsi dėl mažesnio laisvų darbuotojų skaičiaus.
Ši padidėjusi konkurencija turėjo tiesioginį poveikį darbdavių darbo užmokesčio politikai. LB tyrime kiekybiškai įvertinta, kad šis ekonominis veiksnys gali paaiškinti beveik 20 proc. darbo užmokesčio nelygybės mažėjimo 2000–2020 m. laikotarpiu.
LB tyrime taip pat pabrėžiamas ekonomikos augimo vaidmuo didinant darbo užmokestį Lietuvoje, nes ekonomikos augimo laikotarpiu jis buvo ypač naudingas mažai apmokamiems darbuotojams. Pavyzdžiui, minimalusis darbo užmokestis dažniau didinamas ekonomikos augimo laikotarpiu, kai konkurencija dėl darbo jėgos yra didesnė, nedarbas yra mažas, o šešėlinė ekonomika, kuriai dažnai būdingas darbo užmokestis vokeliuose, yra mažiau paplitusi. Taigi darbo užmokesčio nelygybei palankų ekonomikos augimą greičiausiai lemia pirmiau aptarti veiksniai, kurie tampa svarbesni ekonomikos pakilimo laikotarpiu.
Reziumuojant pasakytina, kad įvairios darbo užmokesčio dinamikos analizės, kurias LB atliko naudodamasis „Sodros“ duomenimis, rodo, kad darbo užmokesčio nelygybė mažėja. Tačiau panašu, kad pastaraisiais metais mažėjimo tendencija sulėtėjo, o darbo užmokesčio nelygybės lygis, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis ekonomikomis, išlieka aukštas.
Svarbu tai, kad nors darbo pajamos lemia daugumos žmonių gyvenimo lygį, bendros disponuojamosios pajamos, kurios lieka po privalomų pajamų mokesčio bei „Sodros“ įmokų sumokėjimo ir pridėjus papildomas valstybės išmokas: pensijas, vaiko pinigus bei socialines pašalpas, kapitalo grąžą bei kitas pajamas, galiausiai taip pat yra svarbios. Šiuo atžvilgiu disponuojamųjų pajamų nelygybė, palyginti su darbo užmokesčio nelygybe, Lietuvoje nesumažėjo ir tebėra viena didžiausių Europoje.
Taigi nelygybė Lietuvoje tebėra problema ir tai reikia vertinti vykdant ekonomikos augimui palankią ir socialiai įtraukią politiką.
