Nuo senovinių mikrobų, pažadinančių tirpstančius ledynus, iki toksiškų teršalų, kuriuos išlaisvina potvyniai, pavojai nebėra tolimi ar teoriniai. Jie čia ir auga.
„Frontiers“ ataskaita 2025 mišleista JT aplinkos programos (UNEP), pabrėžiamos keturios kritinės sritys, kuriose aplinkos degradacija susikerta su žmogaus pažeidžiamumu: palikimo tarša, lydymosi ledynų mikrobai, nepamdytos upės ir klimato rizika senėjančiai populiacijai.
Ataskaitoje pavaizduotas ryškus vaizdas, kaip klimato pokyčiai ne tik keičia ekosistemas, bet ir atskleidžia bendruomenes – ypač pažeidžiamiausias – naujus ir sustiprėjusius pavojus. Kai kurie klausimai šiandien gali būti vietiniai ar palyginti nedideli klausimai, tačiau gali būti galimybė tapti regioninio ar pasaulinio susirūpinimo klausimais, jei nebus išspręsta anksti, perspėjo pranešime.
UNEP vykdomasis direktorius Ogeris Andersenas teigė, kad reikia imtis veiksmų, kad „apsaugotų žmones, gamtą ir ekonomiką nuo grėsmių, kurios augs tik kiekvienais metais“.
Štai kas kyla pavojus ir kodėl mums visiems svarbu:
Lydymosi ledyno mikrobai
Klimato mokslininkai sako, kad daugelis ledynų neišgyvens šį šimtmetį, nebent imtųsi veiksmų, kad sulėtintų lydymosi greitį, kurį sukelia klimato pokyčiai. Tai reiškia, kad gyvenantys pasroviui susidurs su potvynių banga kartu su grasinimais, kuriuos kelia suaktyvinti mikrobai šildančioje kriosferoje ar užšaldytose žemės dalyse.
Užšaldytos ledo lakštuose, ledynuose ir amžinasis įšalas yra bakterijos, grybai ir virusai. Nors dauguma mirė, kai kurie neveikia, o kai kurie – aktyvūs. Kadangi pasaulinė temperatūra pakilo rekordiškai aukštai, šie mikroorganizmai taps aktyvesni daugelyje ekosistemų. Net jei tirpimą galima sulėtinti, mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, pastangos turi įvertinti ir pasiruošti galimoms galimų patogenų grėsmėms.
Taip pat labai svarbu dokumentuoti ir išsaugoti kriosferos mikroorganizmus, kurie gali paaiškinti klimato ir evoliucijos istoriją, padėti rasti ligų gydymo būdus ir plėtoti novatoriškas biotechnologijas.
© UNICEF/Felipe Chic Jiménez
Vietinės bendruomenės Amazonía regione Pietų Kolumbijoje. (failas)
Užtvankų išardymas
Kolumbijos Amazonėje upių vandens lygis sumažėjo iki 80 procentų, ribojant geriamojo vandens ir maisto tiekimo galimybes, todėl uždaryti 130 mokyklų, padidinant vaikų įdarbinimo, naudojimo ir išnaudojimo riziką nevalstybinėmis ginkluotomis grupėmis ir padidėjus kvėpavimo takų infekcijoms, padidėjus kvėpavimo takų infekcijoms, vidurio ligos, vidurio sutrikimai, maliarijos ir ūmios malūnai tarp jaunuolių.
Dalis to, kas pablogina problemą Kolumbijoje, ir kitos karštosios vietos visame pasaulyje yra daugybė užtvankų, veikiančių tuo metu, kai klimato pokyčiai sukelia sausras visame pasaulyje. Remiantis JT vaikų fondo (UNICEF) ataskaita, sausra išeina daugiau nei 420 000 vaikų iš mokyklos Brazilijoje, Kolumbijoje ir Peru.
Iš esmės vis labiau reikia pašalinti užtvankas ir kitas kliūtis reabilituoti upių ekosistemas – procesą, kurį vis labiau inicijuoja vietos bendruomenės, vietinės tautos, moterys ir jaunimas. Upės ir srautai gali nepaprastai atsigauti, kai nebeliks kliūčių, tačiau kiti streso veiksniai, pradedant tarša ir baigiant klimato pokyčiais, turi būti nukreiptos į lygiagrečiai. Būtina suprasti barjero pašalinimo atkūrimo rezultatus, būtina ne tik siekiant nukreipti būsimą pašalinimą, bet ir informuoti apie sprendimus dėl esamų ir būsimų kliūčių.
© ADB/Samir Jung Thapa
Vyresnio amžiaus žmonės neproporcingai kenčia nuo klimato pokyčių pasekmių.
Senyvo amžiaus klimato rizika
Vyresnio amžiaus žmonės susiduria su padidėjusia rizika ekstremaliais oru ir labiau kenčia nuo nuolatinio aplinkos degradacijos. Kaip prognozuoja, kad Pasaulio meteorologinė organizacija (WMO) vis daugiau karštesnių orų, senyvo amžiaus žmonės kenčia neproporcingai, kaip matyti didėjant mirčių ir ligų skaičiui, nes pastaruoju metu visame pasaulyje karščio bangomis.
Tuo pat metu auga pasaulio senėjanti gyventojų skaičius: pasaulinė vyresnių nei 65 metų žmonių dalis padidės nuo 10 procentų 2024 m. Iki 16 procentų iki 2050 m. Dauguma jų gyvens miestuose, kur jie bus veikiami ekstremalios šilumos ir oro taršos bei patirs dažnesnes nelaimes.
Vyresniems žmonėms jau kyla didesnė rizika, todėl norint apsaugoti šias vyresnes populiacijas, reikės vystytis veiksmingoms adaptacijos strategijoms.
© UNOCHA/Pierre Peron
Šeima už jų potvynio apgadino namus N'djamena mieste, Čade. (failas)
Legaciniai teršalai
Potvyniai visuose pasaulio regionuose sugadino bendruomenes, nes pakilo ekstremalių orų įvykių skaičius. Tarp paslėptų pavojų yra senieji teršalai, kurie laikui bėgant buvo išskiriami į žemę ir paleidžiami kaip ekstremalūs krituliai, o potvyniai nuplauna nuosėdas ir šiukšles.
2010 m. Pakistano potvyniai, potvyniai Nigerio deltoje 2012 m., O uraganas „Harvey“ prie Teksaso krantų 2017 m. – visi pavyzdžiai, kai potvynio vandenys sujaudino nuosėdas, išlaisvindami sunkius metalus ir patvarius organinius teršalus.
Vertinant nuosėdas, kad būtų galima suprasti pavojus, permąstyti potvynių apsaugą, kad būtų galima remtis gamtos sprendimais ir investicijomis į natūralų užterštų nuosėdų ištaisymą,-tai visos galimybės išspręsti šią problemą.
